– ?.. – Nieko… Galvoju… – Apie ką? – Kad norėčiau čia ilgiau pasilikti. Kokius šimtą penkiasdešimt, du šimtus metų… – Argi nepavargtum? – Žinoma. Aš, tiesą sakant, jau pavargau… Bet šitoks grožis… Pažiūrėk. – Čia tik smėlis… – Tik smėlis, tik jūra, tik debesys, vėjas… Tik šimtas penkiasdešimt, du šimtai… – Neverk… – Aš labai laiminga. Kartais laimė nebetelpa ir
Tavo aviečių spalvos lūpos, lyg vasarą tarp pirštų lašantis raudonas jų skonis… Užsimerkiau ir liežuvio galiuku braukiau tą spalvą, tą saldumą. Nors net ištiesus ranką nebūčiau galėjusi tavęs paliesti. Mažytės raukšlių vėduoklės akių kampučiuose brėžė negilius takelius kaskart, kai tai pastebėdavai, o baltų dantų eilė lyg prabangūs vartai laikė užrakintą
Aš Nenoriu Būt Viena. Bet Noriu. Ramybės, Pagarbos, Tikrumo. Todėl Vienas Du Trys Keturi Orgazmai. Šiandienai Užteks.
Grįžau namo ir dar kartą susitikau su tavim atsiminimuose. Sėdėjau ant lovos, tiesia nugara, tarsi sunkėjantis ir glembantis pavargęs kūnas būtų galėjęs juos atimti. Šešėliai tamsiam kambary jau gyveno savo gyvenimą, kurdami mažytę teatro sceną. Lėtai ir kruopščiai ruošdamiesi keistis, mainytis, jungtis, jie laukė savo pasirodymo, pamiršę, kad, atėjus rytui,
Tamsios spalvos kaklaraištis nuslydo nuo kėdės atlošo. Mažyčiai, balti, geometriniai ornamentai iš paskutiniųjų kibosi į pilką veliūrą, su kiekviena milisekunde panašėdami į nustebusias išsižiojusias burnas, galų gale atsitrenkusias į šaltas kambario grindis. Tūkstantąjį kartą šiandien giliai įkvėpei ir įtempei žandikaulį. Tavo pavargęs, bet vis dar kantrus žvilgsnis pamažu tildė įsiaudrinusias,
Mano šviesi plaukų sruoga nuslydo nuoga krūtimi. Stebėjau, kaip ji atskiria mane nuo sekundės prieš. Kaip lėtai čiuoždama balta oda dalina laiką. Speneliai, lyg rausvos rodyklės, pūpsojo apšviesti pavasariškos saulės, besibraunančios pro nedidelį miegamojo langą. Nuo jo mane skyrė nedidelis lengvas žingsnis, kurio visai nenorėjau žengti. Nenorėjau užtraukti sunkių užuolaidų