Ar tu vakar buvai tu? Kuo būsi rytoj? Ar mano kūnas vakar yra mano kūnas šiandien? Ar tai mano kūnas? Kas yra „mano”? Ar kas nors girdi šituos klausimus? Ar jie kam nors rūpi? Ar aš kažkam rūpiu? Ką reiškia „rūpėti”? Ar šito per daug? O gal kito per mažai?
Dviračio ratai lyg siūlų kamuolį suvijo keliuką. Tą patį, kuriuo važiavau jau ne kartą. Bet jis vis likdavo. Pažvelgdavau atgal, viena ranka nubraukdavau šviesius saulėtus plaukus nuo suplukusios kaktos – o jis ten, niekur nedingęs. Būdavo – ratai pagaudavo žvyrą, lapus, šapus, smėlį, bet niekada nebuvo pagavę ir pradanginę ištiso keliuko. Kartais
Įkvėpk. Iškvėpk. Bijo visi.
Balti nėriniai laikė apglėbę pavasariškai nusiteikusias krūtis – norinčias ištrūkt, pabučiuot vėją, sugauti pirmąją šilumą. Į blakstienas prikrito saulės spindulių (nors jie jautėsi lyg žvaigždės). Nuo šitokio pasaulio gerumo, skriejančio mažais gabalėliais į mane, vokai apsunko. Tolumoj žaidė garsai. Tie, kurie buvo, ir tie, kuriuos tik įtariau esant. „Kartais negirdėti vis
Niekas Niekada Nesakė Kad taip bus. Taip kaip yra. Kasdien. Kaip buvo vakar ir bus rytoj. Ir poryt bus panašiai. O gal – visai kitaip. Priešingai. Ir tu būsi nežinojus, kad taip įmanoma. Pilis, nulipdyta iš debesų, plaukė priešais akis. Su visais drakonais ir princesėmis iš paskos. Drėgna paklotė po nugara
– Kuo tu vardu? – paklausei. – Dar nežinau, – atsakiau. Lietus plovė visus įmanomus vardus mano galvoje. Viską, kuo galėjau tapti, sugėrė smėlis jau prieš geras penkiolika minučių. Viskas, kuo tapau, dar neturėjo raidžių. Kokie septyni žingsniai. Toks atstumas skyrė du kūnus, po lietaus permerktais rūbais. Atėjusius čia nežinia ko susirinkti, nežinia ką
– ?.. – Nieko… Galvoju… – Apie ką? – Kad norėčiau čia ilgiau pasilikti. Kokius šimtą penkiasdešimt, du šimtus metų… – Argi nepavargtum? – Žinoma. Aš, tiesą sakant, jau pavargau… Bet šitoks grožis… Pažiūrėk. – Čia tik smėlis… – Tik smėlis, tik jūra, tik debesys, vėjas… Tik šimtas penkiasdešimt, du šimtai… – Neverk… – Aš labai laiminga. Kartais laimė nebetelpa ir
Tavo aviečių spalvos lūpos, lyg vasarą tarp pirštų lašantis raudonas jų skonis… Užsimerkiau ir liežuvio galiuku braukiau tą spalvą, tą saldumą. Nors net ištiesus ranką nebūčiau galėjusi tavęs paliesti. Mažytės raukšlių vėduoklės akių kampučiuose brėžė negilius takelius kaskart, kai tai pastebėdavai, o baltų dantų eilė lyg prabangūs vartai laikė užrakintą
Aš Nenoriu Būt Viena. Bet Noriu. Ramybės, Pagarbos, Tikrumo. Todėl Vienas Du Trys Keturi Orgazmai. Šiandienai Užteks.
Grįžau namo ir dar kartą susitikau su tavim atsiminimuose. Sėdėjau ant lovos, tiesia nugara, tarsi sunkėjantis ir glembantis pavargęs kūnas būtų galėjęs juos atimti. Šešėliai tamsiam kambary jau gyveno savo gyvenimą, kurdami mažytę teatro sceną. Lėtai ir kruopščiai ruošdamiesi keistis, mainytis, jungtis, jie laukė savo pasirodymo, pamiršę, kad, atėjus rytui,
Tamsios spalvos kaklaraištis nuslydo nuo kėdės atlošo. Mažyčiai, balti, geometriniai ornamentai iš paskutiniųjų kibosi į pilką veliūrą, su kiekviena milisekunde panašėdami į nustebusias išsižiojusias burnas, galų gale atsitrenkusias į šaltas kambario grindis. Tūkstantąjį kartą šiandien giliai įkvėpei ir įtempei žandikaulį. Tavo pavargęs, bet vis dar kantrus žvilgsnis pamažu tildė įsiaudrinusias,
Mano šviesi plaukų sruoga nuslydo nuoga krūtimi. Stebėjau, kaip ji atskiria mane nuo sekundės prieš. Kaip lėtai čiuoždama balta oda dalina laiką. Speneliai, lyg rausvos rodyklės, pūpsojo apšviesti pavasariškos saulės, besibraunančios pro nedidelį miegamojo langą. Nuo jo mane skyrė nedidelis lengvas žingsnis, kurio visai nenorėjau žengti. Nenorėjau užtraukti sunkių užuolaidų